Tam tikra prasme sėdžiu įkritus į sėdmaišį blankiam savo kambarį, ir bijau net žvilgtelt į veidrodį, ir pamatyt dėmėm išlietą veidą nuo ašarų. Turbūt taip gerai prasidėjusi diena tiesiog turėjo pasibaigti kažkuo liūdnu, o gal tai tiesiog mano gyvenimo rutina?
Viskas prasidėjo nuo to, kad visos viltys kurias taip dėjau dėl kelionės į Lietuvą visiškai nublanko. O būtent tokiomis akimirkomis, kada atrodo širdies viduje vyksta trečiasis pasaulinis karas ir labiausiai trūksta šalia mylimojo bei draugų. Tada vėl gi į galvą įkyriai pradeda lysti prisiminimai su jais, o dainų žodžiai skambantys kolonėlese atrodo primena laiką Lietuvoje.
Kai man Tavęs gaila. Laikykis, nenuleisk rankų ir tikėk, kad greitai susitiksi su savo tikraisiais draugais, su kuriais praleisi patį geriausią laiką!! :))
AtsakytiPanaikinti